Barboros istorija
Kodėl man svarbu maitinti naujagimį savo pienu?
Mūsų vaikelis gimė neišnešiotas. Buvo be galo skaudu, kai vos gimusį jį, medikai skubiai išsinešė į nežinią. Pirmas vaikutis, nauja patirtis ir ta nežinomybė... Mums taip reikėjo paramos ir pagalbos... Su pagarba prisimenu gydytojų komandą, kurie palaikė, teikė vilčių ir skatino tikėti. Sunki bei skausminga pieno kelio pradžia. Mūsų kantrybė ir tikėjimas buvo stipresnis už bet kokias baimes.
„Gyvybės lašai“. Taip mudu su vyru vadinome priešpienį. Pirmosios dienos po gimdymo buvo labai sudėtingos – tiek man, tiek vyrui. Tačiau nuoširdžiai džiaugėmės surinktais pieno lašais. Lankydami dukrytę intensyviosios terapijos skyriuje vis klausinėjom – kuo dar galime prisidėti, kad mergytė stiprėtų? Atsakymas buvo vienas, kad labiausiai reikia mūsų šilumos ir, žinoma, pieno, kad ir kiek beturėtume. Jautėme darbuotojų palaikymą, tad sekėsi vis geriau. Dukrytė vis stiprėja ir auga, todėl tikiu, kad netrukus mažylė pati ims žįsti.
Gulint ligoninėje teko ne kartą girdėti liūdnas istorijas, kai šalia kūdikių nėra mamų arba mamos neturi savo pieno. Būtent tai mane skatina tapti PIENO BANKO donore. Džiaugsiuosi galėdama dalintis, nes dabar pieno turiu daugiau, nei dukrytė suvalgo. Dalį jo kaupsime, kitą – dovanosim kitiems. Esu dėkinga, kad mano Barbora gražiai auga, ir būčiau laiminga, jei galėčiau prisidėti ir prie kitų vaikučių sveikatos.
Mama Gintarė Bareišienė
Kviečiame prisijungti ir padovanoti lašelį
PIENO BANKO bičiuliai
